Pasakykite savo nuomonę apie Kauno slaugos ligoninę, jos palaugas bei šią svetainę.

Patricija

Juokinga skaityti šitas liaupses. Darbą slaugės dirba, tas tikra tiesa, bet, kad slaugos ligoninėje daug aplaidumo- arba nenorite matyti, arba, jau išlidėjus Anapilin artimąjį, nenorite judinti. Sutinku su Lankytoja- rūbai- BAISŪS. Negi ligoninės vadovė to nemato? Neskiriami pinigai, kad senoliai nudrengtais skarmalais, taip taip- skarmalais aprengti. Žinoma, čia skalbiama, jie švarūs, bet nejuokinkite su tokia "priežiūra". Lankėtės vakare? Apsilankykite, pamatysite, kiek viena slaugė aptarnauja ligonių. Tame tarpe ir kominių. Vakarienė 17 45, paskutinis zonduojamas 19. Spėkit kokio šiltumo maistas? Beje, tikrai slaugės negali zonduoti? Gali gali, šitoj ligoninėj gali. Dar kas šokiruoja- jaunutės slaugės ir ne tik- visus babuliukus, diedulius tujina. Stebėjausi šia nepagarba. kas dėl vaistų, tai jau kartais net juoką sukeldavo- kad jie išgaruodavo- tikra tiesa. Pampersai dienai-2. Nebuvo, kad artimasis myžalų klane gulėjo? Pasisekė. Čia kažkuriuos slaugos namus dėl finansų pajudino, gal ir šituos reiktų? Juk visokie rotari klubai labdaras skiria, ar matėt, kad kokia nors pagalbine įranga darbuotojai naudotųsi? Ta dalina slauga tikrai yra, bet visa kita- kaip ir apsimestina mielaširdystė- akivaizdu.

Danguolė

Esu dėkinga Jums, dovanojantiems savo širdies šilumą, gerumą ir meilę tiems, kam jos labiausiai reikia, - neįgaliesiems. Nuoširdus AČIŪ ligoninės personalui už nepaprastai nuoširdžią mano tetos Reginos slaugą. Tai netušti mano žodžiai ir aš, šiuo atveju, devynis mėnesius nebūčiau sugebėjusi namuose suteikti tokios priežiūros (ir netgi tai nerealu). Tai buvo sunkus ligonis, kuriam reikėjo nuolatinės priežiūros, kantrybės ir meilės savo darbui. Ir toks geranoriškas požiūris į neįgalųjį ! To tikrai nesitikėjau. Atleiskite.
Norėjau plačiau išsakyti savo mintis apie Jus (t.y. Jūsų kolektyvą), bet mane „aplenkė“ p.Dalia (2017-04-09). Pilnai sutinku su Jos išsakytais palinkėjimais, pastebėjimais.

Dalia

Jau senokai ruošiuosi rašyti apie šią ligoninę, ir kai susiruošiau-toks keistas paskutinis atsiliepimas pakoregavo mano mintis.
Suprantu, kad p. Lankytojai (kažkodėl net savo vardo neparašė) labai sunkus laikas, jei artimam žmogui staigiai atsitinka tokia nelaimė, kad jis guldomas į slaugos ligoninę. Sunku su tuo susitaikyti, bet nereikėtų tokiom juodom spalvom rašyti apie šią ligoninę.
Reikia suprasti, kad nė vienoje ligoninėje žmogui nebus, kaip namie, bet mums patiems reikia stengtis sukurti jam kuo artimesnę namams aplinką.
Per pusantrų metų, kai lankau savo seserį šioje ligoninėje, visą laiką yra budintis gydytojas (ir savaitgaliais, ir vakarais).
Ir kodėl žmonės, kurie ne guli kokiam-nors chirurginiame ar kitame skyriuje, o čia gyvena, turėtų būti aprengti pižamomis? Nėra čia prabangių drabužių, bet jie visada švarūs, sudėti į spintas, iš kur bet kada galima paimti ir perrengti ligonį, jei reikia. O be to, niekas nedraudžia ir savai rūbais rengti, kas irgi žmogui svarbu.
Patalynė švari, surūšiuota, sudėta į spintas. Darbuotojos , sudėję patalynę ant vežimo, važiuoja per skyrių ir keičia, kai reikia. Nėra jokių apribojimų-ar kelis kartus per dieną ar kartą per savaitę...
Gal tikrai mes, lankytojai, matydami, kaip sunkiai dirba ligoninės personalas, turėtume kreiptis į sveikatos ministeriją, ligonių kasas ir savivaldybes, kad būtų mažinami darbo krūviai-mažiau ligonių priskiriama vienai slaugytojai, slaugytojos padėjėjai.
O dabar tai, ką noriu parašyti savo, savo šeimos ir sesės draugų vardu.
Mes seserį namuose slaugėme tris metus. Buvo labai sunku, kai neturi nė vienos laisvos dienos, laisvo vakaro. Ir tik tada, kai sesuo buvo paguldyta į šią ligoninę, mums "atsirišo rankos". Taip, mes važiuojame pas ją dažnai, tai užima daug laiko, bet žinome-kai negalėsim atvažiuoti-ji tikrai bus prižiūrėta, pamaitinta.
Atkreipiau dėmesį, kad personalas labai mandagiai kalbina ligonius. Pav. atėję į darbą popietinės darbuotojos praeina, pasisveikina, pakalbina tuos, kurie gali kalbėti. Jei ligoniui reikia pagalbos-nesvarbu, kas eis pro šalį-valytoja, ūkio dalies darbuotojai, medicinos personalas ar direktorė-būtinai padės tam ligoniui arba pakvies darbuotoją, kuris gali padėti.
Man labai įsiminė atvejis, kai direktorė sėdi prie ligonio, kuris sąmoningas, bet beveik nekalba, ir bando jam padėti: pasiėmus lentelę, rašo ant jos žodžius, juos taiso, trina pagal ligonio reakciją, kol gaunasi sakinys, kurį jis norėtų pasakyti. Turbūt, ne visi vadovai taip elgiasi. Dažnai tenka matyti direktorę po darbo valandų, dar besirūpinančią įvairiais ligoninės reikalais.
Slaugytojos, slaugytojų padėjėjos niekada neparodo savo asmeninių problemų. Visada psitempę, tvarkingos.
Visi, kas aplanko seserį, stebisi švara, jaukumu.
Žinoma, pasitaiko kažkokių nesklandumų, nesusikalbėjimų, bet juk dirba žmonės, ne robotai. Ir tikrai visos problemos išsprendžiamos.
Savo savo šeimos ir draugų vardu dėkoju visam ligoninės personalui-valytojoms, virėjoms, ūkio dalies darbuotojams, medicinos personalui, administracijos darbuotojams, vadovams.
Dievo palaimos ir stiprybės Jums darbe ir asmeniniame gyvenime.

Lankytoja

Taip, iš tiesų čia senoliai atvažiuoja numirti. Slauga ir būtiniausia priežiūra bus pasirūpinta- tame tarpe ir ganėtinai švariais , bet nudrengtais rūbais (tokių baisių net skuduryne nesurastum. Tad kyla klausimas, ar ligoninės vadovai bent turi supratimą, kas yra pižama), maitinimu per zondą, kurį atlieka slaugės (tik ar tam jos turi teisę, ar tai nėra med.seserų darbas?), pavertimu ant šono- stebėtina, kaip viena slaugė sugeba aptarnauti 14 ligonių, iš kurių 5 - komoj, nuoširdžiu gydytojų darbu iki pietų, nes popiet ir savaitgaliais joms nepriklauso dirbti, nei budėti, smagu, kad vadovai kas rytą ir vakarais vežiojami ligoninės autobusiuku namo , taip taupomi įstaigos pinigai, žodžiu visa ta darbo imitacija, kas ir vyksta šiuose slaugos namuose. Keista, kad ligoniai gyvena gana ilgai, nes ir vaistus jiems pamirštama duoti, kitaip tariant, tie vaistai dingsta. Pasilieku sau teisę apie visa tai informuoti Kauno savivaldybę ir sveikatos ministeriją. Ačiū toms darbuotojoms, kurios tiesiog dirbo savo darbą.

Daiva Kevišienė

Per mažai žodžių mūsų turtingoje kalboje, kad išreikščiau begalinį dėkingumą visam ligoninės personalui už rūpestį ir atsidavimą savo darbui. Telaimina jus dievas.

PARAŠYTI ATSILIEPIMĄ

Parašyti svečių knygoje

By submitting this form, you accept the Mollom privacy policy.